ČIA SAUGOMA AMŽINOJI UGNIS
Amžinoji Ugnis – tai mūsų tautos dievų ir protėvių palikimas, bei gyva perdava ateities kartoms. Tiltas, jungiantis praeitį, dabartį ir ateitį. Tai brangenybė, kaip gimtoji kalba, Šventa Žemė, meilė ir pagarba Tėvynei. Kūrendami ją, mes apjungiame regimą ir neregimus pasaulius, palaikome tvirtą ryšį su mūsų gimine ir Tautos Dvasia. Tai lyg gyvybės medis. Pasaulio ašis, apie kurią kuriasi bendruomenės, užgimsta pats gyvenimas!
Amžinoji Ugnis degė nuo neatmenamų laikų. Prieš 600 metų, svetimos kultūros nešėjų buvo paniekinta ir išplėšta iš mūsų bočių rankų ir regimojo pasaulio… Tačiau ji neužgeso! Ji užsigobusi tyliai ruseno žmonių širdyse…Per gyvą kraują keliavo iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas pasakomis ir padavimais. Todėl ji ir amžina! Kol gyvas nors vienas mūsų tautos žmogus, tol bus gyva ir Amžinoji Ugnis!
Atkurta Šatrijos Ugnis
1994 m. liepos 17 d. ant Šatrijos kalno, pagal aisčių papročius, a.a. Žemaičių Garbės Krivio Adolfo Gedvilo pastangomis buvo vėl įžiebta Ugnis ir 23 metus saugoma jo sodyboje.
Nuo tada kasmet vidurvasarį – liepos trečiąjį šeštadienį – Ugnis yra atvežama ir užkuriama ant Šatrijos kalno. Visi atvykę gali dalyvauti Amžinosios Ugnies apeigoje, nusiskaistinti, gauti palaiminimą, parsivežti į namus Šventos Ugnies.
Nuo 2017 metų rugsėjo 12 dienos Ugnis sugrįžo į Šatrijos šventvietę. Ugnis nuolatos, dieną ir naktį, kūrenama savanorių sergėtojų pastangomis ugnume ant Raudonkalnio. Dažnai užnešama ir ant Šatrijos kalno.
Amžinosios Ugnies sergėtojas – žmogus savanoris, įsipareigojęs garbės žodžiu, bent parą laiko kūrenti ir prižiūrėti ugnį Amžinosios Ugnies aukure. Tai žmogus, kurio širdyje atliepia prigimtinė, baltiška pasaulėžiūra ir vertybės.
Sutartą laiką, sergėtojas perima Ugnies kūrenimą iš prieš tai budėjusio sergėtojo ir mažiausiai po paros laiko, perduoda kitam. Sergėtojas įsipareigoja visą budėjimo laiką nuolatos kūrenti Ugnelę visapusiškoje švaroje ir darnoje su aplinka.
Šatrijos ugnies sergėtojai: Kaip mus rasti: