ČIA SAUGOMA AMŽINOJI UGNIS
Amžinoji Ugnis – tai mūsų tautos dievų ir protėvių palikimas bei gyva perdava ateities kartoms. Tiltas, jungiantis praeitį, dabartį ir ateitį. Tai brangenybė – kaip gimtoji kalba, Šventa Žemė, meilė ir pagarba Tėvynei. Kūrendami ją, mes sujungiame regimą ir neregimą pasaulius, palaikome tvirtą ryšį su mūsų gimine ir Tautos Dvasia. Tai lyg gyvybės medis. Pasaulio ašis, apie kurią kuriasi bendruomenės, užgimsta pats gyvenimas!
Amžinoji Ugnis buvo kūrenama nuo senų laikų. 1417 metais svetimos kultūros nešėjų ji buvo paniekinta ir išplėšta iš mūsų bočių rankų ir regimojo pasaulio… Bet Amžinoji Ugnis liko čia! Ji užsigobusi tyliai ruseno žmonių širdyse… Per gyvą kraują keliavo iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas pasakomis ir padavimais. Todėl ji ir amžina! Kol gyvas nors vienas mūsų tautos žmogus, tol bus gyva ir Amžinoji Ugnis!
Atkurta Šatrijos Ugnis
1994 metų liepos 17-ąją ant Šatrijos kalno Žemaičių Garbės Krivio Adolfo Gedvilo (1935-2017) pastangomis buvo vėl įžiebta Ugnis ir vėliau visą laiką saugoma jo sodyboje. Nuo tada kasmet vidurvasarį – liepos trečiąjį šeštadienį – Ugnis yra atvežama ant Šatrijos kalno. Visi atvykę gali dalyvauti Ugnies apeigoje, nusiskaistinti, gauti palaiminimą, parsivežti į namus Šventos Ugnies. Nuo 2017 metų rugsėjo 12 dienos Amžinoji Ugnis sugrįžo į Šatrijos šventvietę. Ugnis nuolatos, dieną ir naktį, kūrenama savanorių sergėtojų pastangomis ugnume ant Raudonkalnio. Rytais, patekant saulei, ji užnešama ant Šatrijos kalno aukuro.
Amžinosios Ugnies sergėtojas – žmogus savanoris, įsipareigojęs garbės žodžiu bent parą laiko kūrenti ir prižiūrėti ugnį Amžinosios Ugnies ugniakure. Tai žmogus, kurio širdyje atliepia prigimtinė žemaičių, lietuvių pasaulėžiūra ir vertybės. Sutartą laiką sergėtojas perima Ugnies kūrenimą iš prieš tai budėjusio sergėtojo ir mažiausiai po paros laiko perduoda kitam. Sergėtojas įsipareigoja visą budėjimo laiką nuolatos kūrenti Ugnelę visapusiškoje švaroje ir darnoje su aplinka.
Šatrijos ugnies sergėtojai: Kaip mus rasti: